Barasinga
| Cervus duvauceli | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Barasinga (Cervus duvauceli) | ||||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||
| ||||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||||
| Cervus duvauceli Cuvier, 1823 | ||||||||||||||||
 Buvęs ir esamas arealas |
Barasinga (Cervus duvauceli, sin. Rucervus duvaucelii) – elninių (Cervidae) šeimos žinduolis. Vienas iš gražiausių pasaulio elnių.[1]
Paplitimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Seniau buvo paplitęs didelėje Pietų Azijos dalyje, tačiau dabar aptinkamas tik atskiruose arealuose Centrinėje Indijoje (~300 individų) bei Šiaurės Indijoje ir Nepale (~4000). Barasingos nelaisvėje veisiamos JAV, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje.
Kūnas 110–120 cm aukščio, masė 160–180 kg.[1] Patinų ragai iki 100 cm ilgio, jų kamienas išlinkęs lanku. Vasarą kailis aukso geltonumo, pereinantis į rudą, kartais su neryškiomis šviesiomis dėmėmis, žiemą – tamsiai rudas. Jaunikliai dėmėti.
Barasingų gyvenami plotai yra pelkėti, nusidriekę prie upių. Patinai laikosi atskirai nuo patelių su jaunikliais. Minta žoliniais augalais. Rujoja gruodžio-sausio mėnesį. Nėštumas trunka 5 mėnesius, gimsta dažniausiai 1 jauniklis (rečiau 2).[2]
Tai nykstanti rūšis, įtraukta į tarptautinę raudonąją knygą.
Skiriami 2-3 porūšiai:
- R. d. duvauceli – gyvena Indo–Gangos lygumos paupiuose;
- R. d. branderi – gyvena centrinės Indijos stambiųjų šorėjų miškuose (Kanhos nacionaliniame parke);
- R. d. ranjitsinhi – gyvena Asame (Kazirangos nacionaliniame parke).
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1 2 Baleišis 2006, p. 46.
- ↑ Barasinga. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Baleišis, Rimantas (2006). Pasaulio kanopiniai žvėrys. Vilnius: VU Ekologijos institutas. ISBN 9986-443-36-9.